Nugaros skausmas sumažėjo, todėl gydymas baigtas. Tokia išvada atrodo logiška, tačiau gydant lėtines ar pasikartojančias judamojo aparato problemas skausmo išnykimas ir problemos išsprendimas ne visada yra tas pats.
Esame įpratę, kad ilgalaikiams rezultatams reikia nuoseklaus darbo – profesiniame gyvenime, santykiuose ar kuriant finansinį saugumą. Tačiau sprendžiant sveikatos problemas neretai vadovaujamasi kitokia logika: ieškoma diagnozės, tinkamų tyrimų, procedūrų, pratimų ar medicinos specialisto veiksmų, kurie negalavimą pašalintų tarsi kliūtį būti sveikam.
Sėkmės faktorius – paciento įsitraukimas
Stuburo gydymo centro įkūrėjas Jonas Girskis atkreipia dėmesį – medikas gydo žmogų, tačiau negali už jį sveikti. Šiuolaikinė medicina gali daug – tiksliai diagnozuoti, sumažinti skausmą, atlikti procedūras ar operacijas, parinkti gydymą ir padėti atkurti sutrikusias funkcijas. Tačiau ten, kur kalbama apie ilgalaikį judamojo aparato funkcionavimą, pasikartojantį skausmą ir metų metus formuotus judėjimo įpročius, dalis gydymo iš specialisto kabineto neišvengiamai persikelia į žmogaus kasdienybę.
„Mano įsitikinimu, medikas ne tik gydo kūną – jis išmoko žmogų suprasti. Pacientas turi ne tik norėti, kad juo būtų pasirūpinta, o ir pats siekti pažinti savo organizmą, jo siunčiamus signalus ir prisiimti atsakomybę už tai, kas jame vyksta. Tikrasis gydymas prasideda tada, kai žmogus pats nori sau padėti,“ – įsitikinęs neurologas, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas J. Girskis.
Skausmas dingo, o problema?
Skausmo sumažėjimas nebūtinai reiškia, kad problema išspręsta. Paciento lūkestis suprantamas: kreipdamasis į profesionalą tikisi jo pagalbos. Tačiau žmogaus organizmas nėra mechanizmas, kurį galima palikti „remontui“ ir pasiimti sutvarkytą. Tai ypač aktualu gydant lėtines ar pasikartojančias judamojo aparato problemas, pavyzdžiui, neretą kamuojančią stuburo disko išvaržą.
„Įprasta manyti, kad disko išvarža atsiranda staiga – pasilenkus, keliant svorį ar netinkamai pasisukus. Tačiau dažnai jos formavimasis yra lėtas, ilgus metus trunkantis procesas, – aiškina gydymo centro vedantysis gydytojas J. Girskis. – Netaisyklingi judesiai, laikysena ir nevienodos kūno apkrovos palaipsniui skatina raumenų disbalansą, keičia stuburo biomechaniką ir vis labiau apkrauna tarpslankstelinius diskus. Juose atsiranda mikroįtrūkimų, diskas praranda elastingumą, kol galiausiai gali plyšti jo skaidulinis žiedas ir susiformuoti išvarža. Todėl ūmus skausmas dažnai tėra paskutinis ilgo proceso etapas, o ne tikroji problemos pradžia.“
Gydytojo teigimu, kartais skausmą pavyksta reikšmingai sumažinti jau per pirmuosius vizitus. Tačiau simptomo sumažėjimas ne visuomet reiškia, kad pasikeitė mechanizmai, dėl kurių problema atsirado. Jeigu žmogus ilgą laiką mažai judėjo, daug valandų praleido vienodose padėtyse, prarado tam tikrų kūno segmentų judrumą ar raumenų gebėjimą tinkamai atlikti savo funkciją, keli apsilankymai negali pakeisti visos biologinės istorijos.
„Remdamiesi ilgamete praktika, matome, jog disko išvaržos gydymas – ne greitas sprendimas, o nuoseklus procesas, kuriame svarbus aktyvus paciento įsitraukimas. Pirmiausia būtina įvertinti visą kaulų-raumenų sistemą ir atkurti sutrikusius stuburo bei sąnarių judesius, nuo kurių priklauso disko mityba ir gijimas. Tam reikia ne tik tikslingos kineziterapijos, bet ir paciento pastangų – išmokti taisyklingai judėti, stiprinti silpnas kūno grandis ir keisti įpročius, kurie prisideda prie problemos, – sako Stuburo gydymo centro vadovė, konsultuojanti kineziterapeutė Greta Girskė. – Todėl vien skausmo pašalinimas ne visada išsprendžia problemą: jei nepašalinamos ją lėmusios biomechaninės priežastys, rizika susidurti su tais pačiais sutrikimais išlieka.“
Taigi net sėkmingas pirmasis gydymo etapas gali tapti savotiška meškos paslauga, jeigu dingus skausmui žmogus nutraukia procesą, kuris turėtų sukurti ilgalaikį pokytį.
Paciento indėlis į gydymą
Kineziterapeutas, pas kurį pacientas uoliai lankosi keletą kartų per savaitę – taip pat ne visagalis: jis rodo tikslingus pratimus, atlieka pasyvias probleminių vietų manipuliacijas, bet negali judėti už pacientą. „Kineziterapijos metu nustatomos sutrikusios funkcijos, išaiškinamas problemos mechanizmas, parenkamas tinkamas krūvis, tikslingi pratimai, stebimas progresas, – vardija G. Girskė. Tačiau priduria, kad specialistas negali už pacientą judėti, išmokti naujos motorinės strategijos ar pakeisti dešimtmečius kartoto įpročio.
Todėl, gydymo centro vadovės teigimu, efektyvus gydymas yra ne vienpusis procesas „specialistas gydo pacientą“, o profesionaliai valdomas bendradarbiavimas. Specialisto atsakomybė – suprasti problemą, paaiškinti ją ir nubrėžti aiškią gydymo kryptį. Paciento dalis – tą kryptį perkelti į savo kasdienybę.
Kūno atmintis ir naujas judėjimas
„Svarbiausia – ugdyti aktyvų santykį su savo kūnu: pastebėti, kaip judame, kada pavargstame, kodėl tam tikras skausmas grįžta, kurios kūno dalys dirba pakankamai, o kurios beveik nedalyvauja judesyje, – sako G. Girskė. – Taip pat svarbu suprasti, ne tik kokį pratimą atliekame, bet ir kodėl jis paskirtas bei kokią funkciją juo siekiama atkurti.“ Gydytojas neurologas J. Girskis priduria, jog kartais sudėtingiausia gydymo dalis yra ne pats pratimas, o gebėjimas pakeisti tai, ką kūnas ir nervų sistema jau ilgą laiką išmoko daryti automatiškai.
Aktyvus paciento įsitraukimas nereiškia visos atsakomybės už gydymo rezultatą perkėlimo žmogui. Jis turi aiškiai suprasti, ką, kodėl, kiek ir kaip daryti. „Jeigu žmogus nesupranta paskirto pratimo prasmės, programa pernelyg sudėtinga arba jos praktiškai neįmanoma integruoti į kasdienį gyvenimą, neveiklumą pernelyg lengva pavadinti motyvacijos stoka, – dalijasi Stuburo gydymo centro vadovė G. Girskė. – Todėl vertingas specialistas nėra tas, kuris pacientui padaro kuo daugiau, o tas kuris motyvuoja ir įgalina žmogaus savarankiškumą, gebėjimą pačiam rūpintis savo sveikata.
Prisitaikymas – problema ar organizmo galimybė?
Kūnas prisitaiko prie to, ko iš jo reikalaujame. Sveikatą galima suprasti ne tik kaip būseną, kurią žmogus turi arba praranda, bet ir kaip nuolatinio prisitaikymo procesą. „Jeigu žmogus juda, organizmas pripranta prie judėjimo. Jeigu ilgą laiką nejuda – prie sąstingio. Jei nuolat naudojamos tos pačios padėtys ir judėjimo modeliai, kūnas tampa efektyvus būtent juose, – iliustruoja pašnekovai. – Suteikus tinkamai parinkto ir dozuoto krūvio, organizmas taip pat palaipsniui prisitaiko.“
Todėl, medikų teigimu, ilgalaikį rezultatą dažniausiai kuria ne vienas didelis sprendimas, o daug mažų, tikslingų ir pakankamai ilgai kartojamų veiksmų: keli individualiai parinkti pratimai, dažnesnis padėties keitimas darbo dieną, papildomas judėjimas ar laiku pastebėtas simptomas, dėl kurio kreipiamasi į medikus.
Medicinos specialistas įvertina, paaiškina, sudaro planą, koreguoja ir stebi procesą. Tačiau didžioji žmogaus gyvenimo dalis vyksta ne gydymo kabinete, o namuose, darbe, sėdint prie kompiuterio, einant, keliantis iš lovos ar sportuojant. „Būtent praktikoje gydymo planas tampa žmogaus gyvenimo ir sveikimo dalimi, arba ne. Todėl vienas svarbiausių ilgalaikio gydymo tikslų – pasiekti, kad specialistų pagalbos ilgainiui reikėtų vis rečiau,“ – apibendrina Stuburo gydymo centro vadovė G. Girskė.
