Gydytojas Jonas Girskis žmogų mato per holistinės medicinos filosofiją, kūną traktuojančią kaip nedalomą fizinės ir psichinės sveikatos visumą. Taip pat – neatsiejamą nuo visuomenės. Todėl kalbėdamas apie asmens sveikatą, jis tuoj pat iškelia socialinės būklės klausimą: „Ar tikrai visos ligos gimsta mūsų kūne, o gal jos kyla iš visuomenės?“ Tai ne retorika – J. Girskis turi paaiškinimą. Tačiau IQ su mediku kalbėjosi toli gražu ne vien apie ligas.
- Savo knygą esate pavadinęs „Apie žmogaus ir visuomenės stuburą“. Žmones gydote daugelį metų, o kodėl štai prakalbote apie visuomenės sveikatą?
- Vos tik žmogui užėjus į mano kabinetą matau jo problemas – ne tik fizinės sveikatos, bet ir dvasinės būsenos. Knygoje esu iškėlęs klausimą – ar tikrai visų ligų užuomazgos priklauso nuo mūsų kūno, o gal jos kyla iš visuomenės santykių? Neigiamos emocijos veikia mūsų sąmonę, o ši duoda impulsus nervų sistemai, sutrinka vidaus organų veikla, atsiranda raumeninė įtampa, vėliau žmogus suserga.
Pažiūrėkime į praeivius gatvėje: vienas eina laisvas, žvalgosi iš aukšto į šalis, o kitas tipena susigūžęs, jo žvilgsnis šokinėja, klaidžioja… Akys, laikysena, eisena – kūnas išduoda asmens vidinę būklę, psichinę ir fizinę sveikatą. Įtampa visuomenėje į paviršių iškelia genetiškai paveldėtas problemas. Visi tik kalba apie holistinę, visuminę mediciną, bet mato tik stuburą, kuris iš esmės tėra tik mažų slankstelyčių krūva. Svarbiausia – suvokti jį žmogaus kūno ir smegenų visumoje, tada galime kalbėti apie holistinę mediciną. Taigi kalbėdamas apie visuomenės stuburą turiu omenyje dvasinę žmonių būklę.
- Kaip suprantu, šiuolaikinės visuomenės sveikatą matote kiek sušlubavusią…
- Kai kurie visuomenės segmentai, nemaža dalis mano kartos atstovų, šiandien ypač serga praeitimi. Dabartinės dvasinės ir moralinės problemos teisinamos sovietinio palikimo žyme, kuri traktuojama kaip genetinė negalia. Tačiau šis negalavimas užsifiksavęs tik žmonių galvose – nesirk praeitimi ir būsi sveikas. Daugiausia – tai kai kurių politikų patologija. Tačiau tiesa ta, kad praeitį visada prisimename tada, kai nieko negalime ar nenorime nuveikti ateityje.
