Siūlome paskaityti ištrauką apie disko išvaržą iš Jono Girskio knygos “Apie žmogaus ir visuomenės stuburą”:

Žmogus sveikatos turi tiek, kiek yra jos vertas.

Tarpslankstelinio disko išvarža

Tarpslankstelinis stuburo diskas yra apipintas mitais ir pikantiškomis istorijomis. Jei įvairiuose vakarėliuose diskutuojama apie stuburo problemas, kaip tik jis yra pagrindinis diskusijų objektas. Gaila, bet tos diskusijos dažnokai nuveda į lankas.

Pirmiausia reikia žinoti, kad disko išvaržos susiformavimas yra ganėtinai lėtas ir ilgas patologinis procesas. Be abejo, pasitaiko ir ūmiai, dėl kokios nors traumos susiformavusių disko išvaržų,  tačiau ir šiuo atveju tam tikro laipsnio netvarkos raumenų-skeleto sistemoje jau būta ankščiau. Glaustai disko išvaržos susiformavimą galima nupasakoti taip:

  • Koks nors faktorius sukelia raumenų agonistų ir antagonistų disbalansą.
  • Pasikeičia stuburo ašis ir sąnarinių jungčių padėtis, todėl gravitacinės jėgos kryptis į tarpslankstelinius diskus ir sąnarius tampa netaisyklinga, jie nuolat traumuojami.
  • Tarpslankstelinio disko skaiduliniame žiede daugėja įtrūkimų.
  • Tarpslankstelinis diskas pasipučia, išsikiša už savo anatominių ribų ir susiduria su stuburo nervine šaknele, kuri epizodiškai gali būti dirginama.
  • Galiausiai tarpslankstelinio disko skaidulinis žiedas (anulus fibrosus) praranda vientisumą ir suplyšta. Pro plyšimo vietą išsiveržia minkštiminis branduolys (nucleus pulposus) ir užspaudžia stuburo nervinę šaknelę. Šnekant sodininkų kalba, susiformuoja „prinokusi“ disko  išvarža (hernia).

geras5

Susiformavusią disko išvaržą būtų galima palyginti su stichine nelaime, kuri padaro didelę netvarką: sugriauna namus, elektros ir vandentekio komunikacijas. Nelaimei įvykus, žmonės pirmiausia puola atstatinėti jos padarytus padarinius, kol gyvenimas grįžta į įprastinį ritmą. Susiformavusi disko išvarža elgiasi panašiai kaip ta nelaimė: sukelia aplink stuburą esančių raumenų spazmą, o tai skatina dubens kaulus užimti netaisyklingą padėtį, pertempia raiščius ir sausgysles. Po to prasideda ydingų pasekmių ratas. Stuburas iškreipiamas į šoną, neretai dar susukamas apie išilginę ašį, dėl to sumažėja angų, pro kurias praeina nervinės šaknelės, spindis. Stuburo sąnarių padėtis tampa netaisyklinga. „Iš paties disko išsiveržia biologiškai aktyvios medžiagos, kurios dirgina skausmo receptorius.“ Ši sutrikimų virtinė sukelia skausmus ir kitokius nemalonius pojūčius.

Kuo geriau suprasime iškylančias problemas ir žinosime, kaip su jomis kovoti, tuo ligos padariniai nebus tokie grėsmingi. Niekuomet neturime užmiršti, kad kiekvienas iš mūsų turi valią ir kritiniu momentu privalome jos šauktis. Tik ji leis biomechaniškai tikslingais pratimais užmegzti dialogą su savuoju kūnu, o jis savo vidiniais resursais ateis mums į pagalbą.

Neretai tvirtinama, kad disko išvarža nulemta genetiškai ir nieko jau čia nepadarysi, jokie pratimai ir joks gydymas nepadės. Taip mąstantiems norėčiau priminti, kad žmogus genetiškai užprogramuotas mirti. Taigi gal neturėtume universitetuose ruošti gydytojų, statyti ligoninių, kurti sveikatos apsaugos strategijos, gal susirgusiems tiesiog privalėtume nesudaryti jokių kliūčių palikti šį pasaulį!?

Disko išvarža yra įgyjama. Ji formuojasi sutrikus raumenų-kaulų sistemos funkcijai. Apie jos būklę neretai menkai teišmanome, domėtis ja pradedame tik tada, kai pajuntame skausmus ar kitokius nemalonius pojūčius. Kodėl nesusirūpiname ja anksčiau?  Štai techninė mašinos apžiūra atliekama periodiškai, o ne po įvykusios autoavarijos. Ar tai reiškia, kad sveikata mums ne tokia svarbi kaip mašina?

Ar visada disko išvarža?

Daugelis mano, kad nugaros skausmas dažniausiai susijęs tik su tarpslanksteline disko išvarža, bet juk ji yra tik tam tikras neigiamas padarinys. Priežastis – ilgą laiką nekoreguojama raumenų-kaulų sistema. Iš pradžių toli gražu ne visus nugaros skausmus pajuntame dėl disko išvaržos. Neretai jie susiję su raumenų, sausgyslių ir raiščių tonuso padidėjimu, sąnarinių jungčių padėties pasikeitimu, jų mechanoreceptorių dirginimu. Diagnozavę disko išvaržą, gydytojai kartais net didžiuojasi tarytum padarę kokį atradimą, puola operuoti ir net nesuvokia, kad šiuo atveju reikia ieškoti sutrikusių biomechaninių grandžių, nulėmusių disko išvaržos atsiradimą, ir kuo skubiau jas gydyti, o ne iš karto siūlyti operaciją. Tokie gydytojai man primena su mama miške grybaujantį vaiką, kuris, radęs lepšį, nesitveria džiaugsmu ir bėga parodyti mamai, o mama šaukia: „Sūneli, atsargiai neužmink, prie tavo kojų trys didžiuliai baravykai.“

geras

– Mamyte, žiūrėk – koks grybas!

– Atsargiai, sūneli, neužmink, prie tavo kojų trys didžiuliai baravykai. 

Gydytojo pareiga – sudaryti tikslų gydymo veiksmų planą, kuris padėtų kaip galima greičiau atstatyti sutrikusius stuburo sąnarinių jungčių fiziologinius judesius, nes nuo jų priklauso disko mityba, o kartu ir gijimas. Atsistačius fiziologiniams judesiams tarpslanksteliniuose sąnariuose, tarp slankstelių esantys diskai pašalina sunaudotus medžiagų apykaitos produktus ir pasisavina maisto medžiagas. Tokiu būdu organizmas pats priima teisingą gydymo sprendimą pasitelkdamas savo resursus. Tiesiogiai negalima matyti, kaip disko išvarža gyja, jos gijimo procesas įvertinamas tik netiesiogiai – pagal kai kurių simptomų išnykimą, t. y. skausmo sumažėjimą, sausgyslinių refleksų atsistatymą ar pakenkto raumens jėgos sustiprėjimą, tirpimo pojūčio mažėjimą arba išnykimą ir t. t. Šių simptomų regresavimas arba išnykimas rodo, kad konfliktas tarp disko ir nervinės šaknelės krypsta paliaubų link. O tai reiškia, kad diskas gyja. 

Kai kurie gydytojai dar ir dabar klausia: „Kuo čia dėta raumenų-kaulų sistema, juk kalbama apie disko išvaržą?“ Išgirdęs tokį klausimą, pagalvoju: įdomu, kaip vertintų bankininkai savo kolegą, kuris paklaustų „Kuo čia dėtas euras, juk kalbama apie litą?“

Dialogas su kūnu

Diagnozė disko išvarža kartais priverčia mane pasijusti tarytum muitinės pareigūnu. Mat įėjęs į kabinetą pacientas pirmiausia ant mano darbo stalo padeda magnetinio rezonanso tomografijos nuotrauką lyg savo pasą ir, ištaręs: „Tai mano disko išvarža“, laukia verdikto. Į nuotrauką iš pradžių nežiūriu, tuo labai nustebindamas pacientą. Pirmiausia jį ištiriu, ieškodamas raumenų-kaulų sistemos resursų, kuriuos atstačius disko išvaržai būtų sudaromos sąlygos natūraliai gyti. Darydamas tai, kalbuosi su paciento kūnu, tarytum klausdamas, ar jis dar turi išgalių pacientui padėti. Beveik visuomet kūnas paragina: „Bandyk!“ Greitai už mandagų elgesį su juo, jis atsako TAIP arba NE. Jei atsakymas net ir NE, vis tiek žinau, kad kūno neįžeidžiau ir išlaikiau subordinaciją, nes ieškodamas taisytinų biomechaninių grandžių pirmiausia tariausi su juo, o iškart neatidaviau skalpelio globon. Todėl net ir po to, kai operacija bus atlikta, kūnas beveik visuomet atsilygins ir nesukels pooperacinių komplikacijų (nervinės šaknelės sąaugų, naujos disko išvaržos atsiradimo ir pan.). Laiku suteikta chirurgo pagalba duoda gerus vaisius. Bet iš pradžių visuomet būtina užmegzti dialogą su kūnu. Įsidėmėkit, organizmas turi labai gerą atmintį ir vertina mandagų elgesį su juo!

Papasakosiu apie dialogą su savo kūnu, kai man pačiam po sportinės traumos išsivystė didžiulė disko išvarža! Diagnozę patvirtino magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas, atliktas Vilniaus Santariškių universitetinėje ligoninėje, ir man nedelsiant buvo pasiūlytas chirurginis gydymas. Patikėkite, skausmas buvo žodžiais nenusakomas ir niekas man neįrodys, kad sergant miokardo infarktu skauda labiau. Patyriau būseną žmogaus, kuris dėl nepakenčiamo skausmo negali žengti nė žingsnio, nejaučia savo nutirpusios kojos, o naktį rasti vietos lovoje. Kad oponentams liktų mažiau erdvės savaip interpretuoti šį atvejį, aprašysiu viską iš eilės. 

Sužinojęs disko išvaržos diagnozę ir išgirdęs pasiūlymą operuotis, mintyse tariau sau: „Pirmiausia pagalbos prašysiu savo kūno, bet kol kas tikrai dar ne skalpelio“. Galvojau, kad juk prieš šimtą metų dėl disko išvaržos žmonėms taip pat skaudėjo nugarą. Tada nebuvo nei medicinos centrų su moderniausia medicinos aparatūra, nei kvalifikuotų neurochirurgų, nei skausmą bei uždegimą malšinančių nesteroidinių priešuždegiminių vaistų. Bet žmonės kažkaip išspręsdavo skausmo problemas. Man neteko nei girdėti, nei skaityti, kad tuo laiku dėl disko išvaržos būtų buvę daug paralyžiuotų ar invalidų vežimėliuose važinėjančių žmonių. O dabar vargšus pacientus invalido vežimėliu ir paralyžiumi gąsdina kas tik netingi. Juk ir prieš šimtą metų daugelis pacientų kažkaip intuityviai kalbėdavosi su savo kūnu ir pasveikdavo. Mąsčiau: „Tai kodėl aš, būdamas gydytojas ir dar turintis raumenų-kaulų sistemos biomehanikos pagrindus, negalėčiau užmegzti mandagaus pokalbio su savo kūnu?“ Pirmiausia pradėjau ieškoti kūno padėčių, kurios jam patinka. Po to bandžiau surasti raumenis, per stipriai jį varžančius ir neleidžiančius judėti norima kryptimi. O šie raumenys, pasirodo, buvo labai įsitempę, kaprizingi ir net nepakluso mano norams atsipalaiduoti. Jie man priminė laukinį arklį, ant kurio pirmą kartą užšoka kaubojus, o jis, pasimuistęs ir stipriai įsitempęs, numeta raitelį nuo savęs. Šiuo atveju kaubojus buvau aš. Buvau įsitikinęs, kad laukinį arklį prisijaukinsiu tik valia ir užsispyrimu. Susidariau veiksmų planą. Iš pradžių, kai bandžiau užmegzti pokalbį su savo kūnu, vis didėjantis skausmas, tarytum pavyduliaudamas kūnui, neleisdavo man to padaryti. Kiek vėliau skausmas, gal pajutęs mano užsispyrimą, vis dažniau leisdavo pasikalbėti su kūnu. Tada mano norams paklusdavo ir kaprizingieji raumenys, kurie palaipsniui pradėjo atsipalaiduoti. Kurį laiką taip kartu ir gyvenome: aš, mano kūnas su įsižeidusiais raumenimis ir skausmas. Bet kaip ir viskam ateina pabaiga. Ilgainiui kaprizingieji raumenys, švelniai ir kantriai kalbinami, atsipalaidavo. Skausmas, pastebėjęs mano gražią ir tvirtą draugystę su kūnu, paliko mus vienus. Tačiau nebyliai leido suprasti, kad, jei ateityje kūno aš nemylėsiu ir neprižiūrėsiu, jis sugrįš.

Analizuodamas savo ligą, įsitikinau, kad pagrindas mano disko išvaržai susidaryti buvo padėtas paauglystėje, neteisingai sportuojant ir nežinant kūno raumenų priežiūros abėcėlės. Prisidėjo ir įgimta juosmens srities slankstelių anomalija, kuri skatino biomechaninius raumenų-kaulų sistemos sutrikimus. Dar moksleivis buvau Lietuvos lengvosios atletikos jaunių rinktinės narys. Nuo pauglystės mane epizodiškai vargino stiprūs juosmens skausmai, kurie priklausė nuo fizinių krūvių intensyvumo. Dažnai treniruočių metu pasitempdavau šlaunies užpakalinės pusės raumenis, o tai neleisdavo pasiekti norimų rezultatų. Nuolat gydžiausi fizinės kultūros dispanseryje. Būdavo taikoma daug įvairių fizioterapijos procedūrų. Bet niekas man dorai nesugebėjo paaiškinti, kokios šių traumų ir skausmų priežastys. Tik visą laiką buvo kartojama, jog tai susiję su augimu. Tokius samprotavimus ir šiandien neretai girdžiu iš savo jaunųjų pacientų tėvų lūpų. Praėjus net 40 metų, mažai kuo tepasikeitė ir kai kurių gydytojų mąstymas: tada man, paaugliui, buvo liepta stiprinti jau ir taip nuo treniruočių krūvių sutrumpėjusius kojų raumenis ir nespėjančius dėl greito augimo pasivyti ilgėjančius kaulus, o ir dabar ši nepagrįsta koncepcija dar turi pakankamai šalininkų.

Kai sportavimas įgauna varžybinį pobūdį, visuomet didėja sportinės traumos rizika. Kokią laisvalaikio praleidimo formą ar gyvenimo būdą žmogus renkasi, yra kiekvieno asmeninis reikalas. Vieni mėgsta mesti iššūkius gamtai ir kopia į aukščiausias kalnų viršūnes, kiti plaukia srauniomis kalnų upėmis, treti skraido oro balionais – ir niekas jų už tai neturi teisės smerkti. Manau, blogesnė laisvalaikio praleidimo forma yra gulėti lovoje arba žiūrint televizorių gerti alų ir valgyti traškučius. Nors dar kartą pabrėžiu, kad pasirinkimas –kiekvieno mūsų teisė, vis dėlto negaliu nepriminti – savo organizmui privalome padėti. Ypač – savo raumenims. Būtų tikrai geriau, jei paaugliams nebestiprintume ir taip nuo fizinių krūvių ir greito augimo trumpėjančių raumenų, bet kurį laiką stengtumėmės juos ilginti (tempti). Kitu atveju problemų virtinė tik didės. Turime nemažai gyvų pavyzdžių, kai buvę jauni sporto talentai dabar yra tapę „saliūnų liūtais“. Jie su didžiausiu apmaudu prisimena jaunystėje patirtas traumas, neleidusias įgyvendinti savo svajonių, o prisiminimų nuoskaudas neretai nuryja užsigerdami alumi ar dar stipresniu gėrimu. Esame jau praradę daug talentingų ir galėjusių Lietuvos vardą garsinti sportininkų. Juk daugelis jų tikrai galėjo įgyvendinti savo svajones. Tam buvo reikalinga tik viena svarbi sąlyga, kad šalia tuo metu būtų buvęs išmintingas gydytojas ir treneris, kurie būtų išmanę raumenų fizines savybes ir raumenų-kaulų sistemos biomechaniką.

geras3

Meistras techninės apžiūros stotyje sako:

–        Kaip gerai, kad laiku atvažiavote techninei apžiūrai, juk o galėjote patekti į autoįvykį, kuriame būtumėt rizikavęs savo gyvybe.

Gydytojas aiškina:

–        Kaip gerai, kad laiku susirūpinote savo kūno raumenų priežiūra. Kitu atveju tarp įtrūkusio disko ir nervinės šaknelės galėjo įvykti konfliktas ir atsirasti disko išvarža. Ji būtų pareikalavusi nemažai laiko ir pinigų sąnaudų.   

Kad būtų dar aiškiau, pavadinkime raumenų-kaulų sistemą kūno važiuokle ir palyginkime ją su mašinos važiuokle. Tarkime, jūs turite nenaują mašiną, bet nusipirkote dvi naujas priekines padangas ir uždėjote jas vietoj senų. Po trijų mėnesių pastebėjote, kad kairės padangos protektoriaus reljefas nuogas. Klausimas: „Ką pirmiausia darysite – ar važiuosite pirkti naujos padangos, ar vyksite į autoservisą reguliuoti ratų geometrijos?“ Žinoma, pirma važiuosite atlikti ratų suvedimo, o paskui pirkti naujos padangos. Neatlikus ratų suvedimo, naujai uždėtos padangos likimas bus toks pat! Analogiškas veiksmas vyksta ir kūno važiuoklėje: neatstačius kūno geometrijos bei taisyklingų judesių ir išoperavus disko išvaržą, jūsų laukia „kairės padangos likimas“.

Operacinis disko išvaržos gydymas

Dauguma gydytojų (tiek chirurgai, tiek terapinės pakraipos gynėjai) operacijos vertę dažniausiai tenutuokia instinktyvai, todėl visi ginčai apie „moralų” ir „amoralų” operacijos skyrimą atrodo lėkšti ir beprasmiški. Skirti chirurginį gydymą, remiantis nuojauta ar įspūdžiu, yra nusikaltimas, būtina nustatyti tikrąjį operacijos pamatą. Mane apima nerimas, kai neurochirurgai disko išvaržos operaciją prilygina sugedusio danties ištraukimui. Toks jų mąstymas pavojingas! Juk geras stomatologas visuomet stengiasi išsaugoti ir išgydyti sugedusį dantį, o ne jį ištraukti!  Niekada nereikėtų pamiršti, kad operuojama ne disko išvarža, o žmogus. Vadinasi, pirmiausia reikia suvokti žmogaus organizmo darną, žinoti, kaip dažnai neišnaudojami jo rezervai. Tam būtina išmanyti kaulų-raumenų sistemos sandaros ir tyrimo pagrindus, suvokti raumenų fizinių savybių galią, susipažinti su terapiniais gydymo metodais, kurie gali padėti atsikratyti kaulų-raumenų sistemos sutrikimų. Negalima magnetinio rezonanso tomografijos nuotraukoje matyti vien tik nervinės šaknelės ir įtrūkusio disko konfliktą, ištraukiant jį iš viso organizmo konteksto. Ir dar mėgautis juo! Tokį konfliktą reiktų vertinti tik nuodugniai ištyrus kaulų-raumenų sistemą.

Kad tai taptų realybe, būtinas tarpspecialybinis gydytojų bendradarbiavimas ir noras žinoti, kaip galima padėti pacientui, išnaudojant visus galimus gydymo metodus. Todėl neprošal būtų kai kuriems neurochirurgams apsilankyti fizinės medicinos ir reabilitacijos katedroje, išklausyti paskaitų apie kaulų-raumenų sistemą, jos biomechaninį ištyrimą ir įvertinimą, apie terapinius  gydymo būdus. Tai leistų jiems daug solidžiau atrodyti ir prieš pacientą konsultacijos metu.

Daugelio pasaulio šalių autorių neurochirurgų duomenimis „nuo 20% iki 40 %  juosmeninių stuburo operacijų rezultatai nepatenkinami. Operuoto stuburo sindromai (OSS) (ang. Failed Back Surgery Syndrom), deja, vis dar dažni. Tai būklė, kai pacientas nuolat jaučia skausmą,  nors buvo vieną ar kelis kartus operuotas dėl juosmens-kryžkaulio ar kojų skausmų.” [44: 4 p.]  Mano galva, tokie prasti operacijų rezultatai yra tik todėl, kad kai kurie neurochirurgai, skirdami operacinį gydymą, yra įsitikinę, jog skausmo priežastis – įtrūkęs ir todėl nervų šaknelę užspaudęs tarpslankstelinis diskas. Tai labai pavojinga ir klaidinga nuostata, kuri dažnai yra toli toli nuo realybės! Kai kiti veiksniai, dėl kurių  jaučiami didesni ar mažesni skausmai, ignoruojami, neurochirurgas po kiek laiko dažnokai pasmerkiamas aiškintis pacientui, kodėl po operacijos niekas nepasikeitė arba kodėl jo būklė pasidarė net prastesnė. Neretai pacientai po operacijos pasako: „Kad skaudėtų tik taip, kaip prieš operaciją, tai būtų labai gerai.” Tai kodėl gi nebuvo atliktas nuodugnus skausmo įvertinimas prieš operaciją?! Kodėl tik po nepavykusios operacijos jau patys neurochirurgai siūlo kreiptis į kitų specialybių gydytojus?! O pasitaiko, kad nepavykus operacijai pacientui dar ir pasakoma: „Jums prieš operaciją nebuvo galima taikyti tos ir anos procedūros, ir iš viso, užuot per ilgai užsiminėjęs niekais, turėjote laiku operuotis.” Tokie pasakymai – šių dienų tarpspecialybinio bendravimo ir medicininės etikos spragos, kurias turėtume geranoriškai stengtis užpildyti. Visų pirma, nereikia painioti disko išvaržos operacijų su neatidėliotina chirurgija, kai turi būti skubiai operuojamas trūkęs apendiksas ar užsikimšusi širdies kraujagyslė, nes kitu atveju paciento gyvybei iškyla grėsmė. Šiuo atveju svarbi kiekviena minutė. Tačiau įtrūkęs ir šaknelę spaudžiantis diskas tikrai tokių pavojų nekelia. Skubi disko išvaržos operacija reikalinga tik vieninteliu atveju, kai susiformuoja grėsmingas, išvaržos sukeltas sindromas, sukeliantis dubens organų (šlapinimosi ir tuštinimosi) funkcijų sutrikimus, balno formos nejautrą sėdmenyse ir apie lyties organus.

Mano patirtis leidžia teigti, kad daugeliu atvejų operacijos atliekamos nepagrįstai. Taip teigdamas, jokiu būdu nenoriu sumenkinti mūsų neurochirurgų kvalifikacijos (ji tikrai yra aukšto lygio!), bet kviečiu juos kritiškai įvertinti savo nuostatas prieš skiriant operacinį gydymą. Mūsų centre buvo sėkmingai gydomi šimtai pacientų, kuriems buvo jau paskirta operacijos data, bet kurie pamąstę jos atsisakė. Jie pasveiko savo valios dėka, pritaikius fizinės medicinos ir reabilitacijos metodus. Praėjus keleriems metams ne vienas iš jų yra manęs klausęs: „Kas dabar būtų su manim, jei būtų mane išoperavę?“ Aš atsakau: „Kas būtų buvę nežinau, bet dabar tikrai žinau, kad Jūs neturite operuoto stuburo sindromo!

Šia tema galėtų būti įdomi viena girdėta istorija. Dar sovietiniais laikais pasisvečiuoti į Vilnių pas gimines atvyko praktikuojantis chirurgas iš JAV. Ta žinia neaplenkė ir to meto aukštuomenės elito. Visiems, kurie turėjo chirurginio pobūdžio skundų, knietėjo iš jo lūpų išgirsti nuomonę: reikia operuotis ar ne? Man giliai į atmintį įstrigo jo pasakyti žodžiai: „Jei sovietinis gydytojas pasakė, kad operuotis nereikia, tai tikrai ir nereikia.“ Reziumuojant šią istoriją, galima pasakyti, kad nepagrįstas polinkis operuoti –  tai visai ne sovietinis reliktas.

Labai vertinu gydytojus, kurie žino, kaip pagauti sėkmės paukštę sunkiame savo darbe, todėl pateiksiu tokį pavyzdį. Likimas suteikė man galimybę prisiliesti prie kardiochirurgijos. Baigęs mokslus, savo medicininę karjerą pradėjau Vilniaus širdies chirurgijos centre, dirbdamas gydytoju anesteziologu. Šio centro įkūrėjas ir Lietuvos kardiochirurgijos pradininkas buvo plačios erudicijos žmogus profesorius Algimantas Marcinkevičius.Jo vadovaujamo kolektyvo medicininės nuostatos ir mąstymas padėjo pamatą mano savimonės formavimuisi. Tuo metu, kiekvienas, ką tik baigęs medicinos  studijas ir gavęs kardiochirurgo paskyrimą, gydytojo karjerą pradėdavo toli gražu ne nuo chirurgijos. Pirmiausia privalėjo nuosekliai mokytis kardiologijos, anesteziologijos ir reanimatologijos pagrindų. O tik po to jaunam gydytojui buvo leidžiama gilintis į kardiochirurgijos paslaptis ir dalyvauti operacijose. Todėl šio centro gydytojai puikiai supranta medicininį tarpdisciplininį bendradarbiavimą ir kiekvienu atveju sugeba pasverti, koks gydymo metodas pacientui geriausiai gali padėti. Tuo galima paaiškinti ir dabartinę stulbinančią mūsų kardiochirurgų sėkmę.

Taigi turėtų būti aišku, kad gydydami disko išvaržą, pirmiausia privalome ieškoti  sutrikusių biomechaninių grandžių raumenų-kaulų sistemoje, o ne iš karto griebtis skalpelio. Suradę jas, turėtume skirti biomechaniškai tikslingus gydomuosius pratimus (kineziterapija) ir, pabrėžiu – tik ne bendro pobūdžio mankštos pratimus, kurie skirti kūno kultūrai.

Rekomenduoja: www.emotionrooms.lt