Pasirūpinkite Jus supančių žmonių sveikata - padovanokite apsilankymą mūsų gydymo centre!

Dovanų kuponas
Registracija į gydytojo konsultaciją: T | +370 5 272 2443
Manodaktaras.lt registracija internetu

Skoliozė – liga, kurią būtinai reikia gydyti

Skoliozė – liga, kurią būtinai reikia gydyti

Siūlome paskaityti ištrauką apie skoliozę iš Jono Girskio knygos “Apie žmogaus ir visuomenės stuburą”:

Skoliozė (gr. skolios „kreivas“) – stuburo išlinkimas į šoną. Stuburas gali iškrypti visas arba viena kuri jo dalis, tada jis įgauna lotyniškos C raidės formą. Kartais ties krūtine stuburas išlinksta į vieną pusę, o ties kaklu ir juosmeniu – į kitą ir įgyja S formą. Skoliozė reiškiasi iš lėto. Ja serga apie 1 proc. visų mokyklinio amžiaus vaikų.

Šiuo metu turime daug informacijos apie pačią skoliozę, bet vis dar mažai ką težinome apie jos atsiradimo priežastis. Mat ją provokuoja daugybė įvairių veiksnių. Apie 20% atvejų skoliozė yra paveldima: paprastai ir ja sergančių vaikų tėvai turi įgimtų raumenų-kaulų sistemos pažeidimų. Skoliozė gali formuotis ir dėl gimdymo traumos, kartais ją sukelia įvairios nervų ir raumenų ligos. Vis dėlto net 80% šios ligos atvejų priežastys nežinomos, tada ji vadinama idiopatine skolioze.

Skoliozė būna įvairaus amžiaus vaikams. Iki trejų metų – kūdikių idiopatinė skoliozė; dažnesnė berniukams, vėliau išnyksta ir negydoma. 4–10 metų vaikams (vienodai abiejų lyčių) – vadinamoji ankstyvoji idiopatinė skoliozė, kuri progresuoja paauglystėje. Labiausiai paplitusi yra paauglių idiopatinė skoliozė (12–14 metų mergaitėms ir 14–16 metų berniukams). Tai laikotarpis, kai stuburas greičiausiai auga ir yra lengviausiai pažeidžiamas. Mergaitės serga dažniau.

Skoliozę ypač spartina nekoreguojama ydinga vaiko laikysena, o ši nustatoma beveik kas antram vaikui. Taisyklinga laikysena, kaip ir visi mūsų įgūdžiai ir įpročiai, nėra įgimti. Jie formuojasi visą gyvenimą, ypač vaikystėje. Todėl, jei norime būti sveiki ir judrūs, išlikti ilgai darbingi, savo laikysena turime pradėti rūpintis labai anksti. Kuo anksčiau ir daugiau apie skoliozę žinosime, tuo greičiau užkirsime jai kelią.

Nuo neatmenamų laikų kūno grožio etalonas – tobulos formos, taisyklinga laikysena. Tačiau ji svarbi ne vien žmogaus išvaizdai, bet ir bendrai savijautai, normaliai vidaus organų veiklai. Taisyklingą kūno laikyseną galėtume palyginti su gerai suderintu muzikiniu instrumentu. Sergančių skolioze laikysena netaisyklinga, stuburo nervai trumpesni nei įprasta, mergaitėms anksti prasideda menstruacijos, kūno raumenys asimetriški, raumeniniame audinyje randama neįprastų elastinių skaidulų, kraujyje – įvairių biocheminių pokyčių.

Labai svarbu ypač atidžiai stebėti ir koreguoti augančio vaiko laikyseną, kol jo stuburas ir kremzlės nesukaulėję, lengvai pažeidžiami. Šis gyvenimo laikotarpis labai svarbus siekiant, kad ateityje jūsų vaiko nevargintų nugaros skausmai. Laikysenos sutrikimus gali diagnozuoti patys tėvai ir pedagogai, atidžiai apžiūrėję nuogą vaiką. Tirdami stuburą, pastatykite vaiką nugara prieš save. Po to įvertinkite galvos padėtį. Jei laikysena netaisyklinga, galva bus kiek palenkta į šoną nuo vidurinės kūno linijos. Pečiai ir mentys bus ne viename lygyje. Skoliozei būdingas ryškesnis talijos trikampis stuburo įlinkimo pusėje. Jį sudaro juosmens šoninis paviršius, klubakaulis ir vidinis laisvai nuleistos rankos paviršius. Krūtinės ląsta deformuota, speneliai – neviename lygyje. Svarbu atkreipti dėmesį į raukšles po sėdmenimis. Jos turi būti vienodo gylio ir simetriškos.

Stuburui ypač kenkia netaisyklinga laikysena sėdint prie stalo – rašant, skaitant. Mokiniams, kurių laikysena pakitusi, rekomenduojama klasėje sėdėti vidurinėje eilėje, kad nereikėtų persikreipus žiūrėti į lentą. Stalas ar suolas turi būti 2–3 cm. aukštesnis nei sėdint nuleistos rankos alkūnės. Jeigu kojos nesiekia grindų, galima padėti suoliuką. Sėdint kojas per klubus ir kelio sąnarius reikia sulenkti stačiu kampu. Tarp liemens ir stalo turi būti 2–3 cm. tarpas (maždaug tiek, kad tilptų rankos plaštaka). Knygos ir sąsiuviniai turi būti padėti ant stalo 30–35 cm. atstumu nuo akių. Atstumą galima patikrinti ant stalo padėjus per alkūnę sulenktą ranką taip, kad didysis pirštas būtų akių lygyje. Rašant sąsiuvinį reikia pasukti į kairę pusę 30 laipsnių kampu taip, kad šviesa sklistų iš kairės pusės. Apatinis sąsiuvinio kraštas turi būti ties krūtinės viduriu.

Kai tėvai, pastebėję vaiko laikysenos sutrikimų, kreipiasi į gydytoją, dažniausiai sulaukia bendro pobūdžio patarimų: stiprinkite nugaros raumenis, plaukiokite baseine, darykite mankštą, važinėkite dviračiu ir pan. Pamąstykime, kaip atrodytų gydytojas, duodantis bendro pobūdžio patarimus, pavyzdžiui, ligoniui, sergančiam bronchine astma: „Dažniau ir ilgiau būkite gryname ore, ritmiškai ir giliai kvėpuokite, nepersišaldykite.“ Tokie patarimai, švelniai tariant, būtų juokingi gydytojui pulmonologui, kuris, gydydamas kvėpavimo sistemą, pasitelkia sudėtingas vaistų kombinacijas, įvairias fizioterapijos priemones, fizinius pratimus, gerinančius plaučių ventiliaciją ir bronchų sekreto drenažą.

Skoliozė – rimta liga, kurią reikia ilgai, kompleksiškai ir sistemingai gydyti. Mūsų gydymo centre skoliozės atveju skiriamas gydymas judesiu – kineziterapija. Anksti pradėtas gydyti vaikas ateityje išvengs nugaros skausmų. Apie 70% nugaros skausmus kenčiančių suaugusiųjų dar paauglystėje turėjo skoliozę. Dėl netaisyklingos stuburo konfigūracijos, tarpslankstelinius diskus ir sąnarius veikia fiziologiškai neadekvačios apkrovos – greičiau vystosi poskoliozinė osteochondrozė. O ši vėliau sukelia neurologinius skausminius sindromus. Prieš pradedant gydyti stuburo iškrypimą, reikia įvertinti raumenų-kaulų sistemą ne tik neurologiniu, ortopediniu požiūriu, bet ir biomechaniškai.

Gydytojas, norėdamas nustatyti skoliozės laipsnį, paprastai atlieka rentgenologinį stuburo tyrimą. Po to, tik nustatęs, kokie raumenys pažeisti, ir išsiaiškinęs, kurie iš jų neigiamai veikia taisyklingo judesio biomechaniką – ar raumenys sutrumpėję, ar suglebę, skiria biomechaniškai tikslingus gydomuosius pratimus. Gydymo metu koreguojamas raumenų tonuso disbalansas, mažinama stuburo sąnarių disfunkcija. Konkrečiam pacientui parenkami tikslingi gydomieji pratimai. Turintys aukštą tonusą (sutrumpėję) raumenys gydomi atliekant tempimo pratimus, o nusilpę (turintys žemą tonusą) yra stiprinami. Negydomi sutrumpėję raumenys vėliau išsigimsta į nevisavertį jungiamąjį audinį, kuris toliau skatina stuburo deformaciją. Sveikas raumuo yra stiprus ir elastingas. Šias raumenų savybes ir reikia ugdyti. Nė vienas rimtas gydytojas neims tėvelių įtikinėti, kad jų vaiko stuburo iškrypimus galima ištaisyti vitaminais, maisto papildais ar elektros srove stimuliuojant raumenis.

Tenka konsultuoti ir gydyti nemažai sergančių skolioze paauglių, kurie jau keleri metai būna gydyti fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuose. Apžiūrėjus ir ištyrus juos, apima didžiulis nerimas. Šių jaunų žmonių raumenų tonusas ir kūno judesiai visiškai be tvarkos. Tėvai paklausti, kaip vaikas buvo gydomas, dažniausiai atsako: „Plaukiojo baseine, darė pratimus.“ Dabar suprantu, kodėl vienos užsienio autorės knygoje apie skoliozės gydymą bendro pobūdžio pratimais pasakyta gana ciniškai: „Mankšta skoliozės atveju padeda tik vaikų tėvams, bet ne jų atžaloms, nes jie nuramina save, manydami, kad viską, kas įmanoma, padarė.“ Bendro pobūdžio gydomoji mankšta (lankstymasis į priekį ir atgal, sukimasis į dešinę ir kairę, kojų ir rankų kilnojimai) jokio poveikio skoliozės pažeistam stuburui neturi. JAV ortopedai atliko tyrimą. Atrinko dvi vaikų grupes su panašaus laipsnio skolioze: viena grupė buvo gydyta mankšta, o kita nedarė nieko. Po metų atlikus tyrimus abiejose grupėse skirtumų nepastebėta. Taigi netikslinga gydomoji mankšta palaiko tik bendrą organizmo tonusą. Todėl kategoriškai pabrėžiu – negaiškite laiko gydydami skoliozę baseinuose ir darydami bendro pobūdžio pratimus! Kiekvienas gydymo būdas turi savo vietą ir eiliškumą. Baseinas ir bendro pobūdžio pratimai gydant skoliozę nėra pirmo būtinumo priemonės. Pirmiausia funkciškai reikėtų ištirti raumenų-kaulų sistemą ir koreguoti sutrikusias biomechanines grandis biomechaniškai tikslingais gydomaisiais pratimais. Vien ortopedo žvilgsniu ir rentgeno nuotraukos nustatyta skoliozės diagnozė – dar neištyrimas. Tik atstatę sutrikusias raumenų-kaulų sistemos biomechanines grandis ir sumažinę raumenų tonuso skirtumus, galėsite plaukioti ne tik baseinuose, bet gydytis net ir saldainiais.

Siūlyčiau užmiršti bendrą frazę, kuri sklando per Lietuvą nuo Ignalinos iki Mažeikių: „Stiprinkit nugaros ir pilvo sienos raumenis (stuburo raumeninį korsetą).“ Atrodo, tarytum kūne nėra daugiau kitų raumenų. O ką – kojų raumenys tai tik lyg rudimentas ir visai neturi įtakos klubo kaulių padėčiai ir laikysenai!? Girdėdamas tokius samprotavimus, prisimenu iš vaikystės mano gimtajame mieste gyvenusį žmogų. Jam per Antrąjį pasaulinį karą buvo nutrauktos abi kojos. Važinėdavo jis truputį nuo žemės pakilusiu vežimėliu su keturiais mažais guoliniais ratukais. Apytikrį žingsnį šis vargšas padarydavo rankose laikomomis medinėmis trinkelėmis, kuriomis galingai atsistumdavo nuo žemės. Vežimėlis labai lėtai, bet judėdavo į priekį. Važiuojant guolių garsas ir prie jų pritvirtinta lenta, ant kurios diržais per klubus buvo pririštas šis žmogus, sukeldavo man dvejopus jausmus – gailestį ir baimę. „Kaip baisu neturėti kojų,“ – galvojau aš tada. Kojų darbą atliko rankos, jos buvo tokios tvirtos ir stambios, kad jo krūtinės ląsta palyginti su jomis atrodė labai siaura ir plokščia. Gal šis įtaigus pavyzdys privers suprasti, kad visi raumenys, kur jie bebūtų, yra svarbūs ir reikalingi bendroje kūno raumenų komandoje. Negali būti svarbių ir nesvarbių raumenų. Jei kūrėjas juos pritvirtino prie atitinkamų kaulinių struktūrų, vadinasi, visi jie reikalingi harmoningiems biomechaniniams kūno judesiams atlikti. Gal neįrodinėkime gamtai savo pranašumo prieš ją, teigdami, kad vienas raumuo svarbus, o kitas ne. Gamtos harmonija ir yra jos sukurtuose skirtumuose (mažas – didelis, stiprus – silpnas). Palyginkime save šeimoje ar visuomeniniame gyvenime, kur atliekame tam tikras pareigas ir esame už kažką atsakingi. Užduokime klausimą, kas įvyktų, jei pasijustume niekam nereikalingi? Juk tada kažkam taptume našta.

Neretai tėvai, paklausę, ar gydytojas ištiesins atžalos stuburą, ir išgirdę atsakymą „Ne,“ labai nusistebi ir nebegrįžta tęsti gydymo, pradeda ieškoti kito specialisto, kuris pasakys „Taip.“ Deja, net ir naudodami tikslingus gydomuosius pratimus, įvairias manualinės terapijos technikas ir fizioterapines priemones, neišgydome skoliozės ir neištiesiname stuburo. Gydydami tik išlaisvinam tarytum spyruoklę suveržtą stuburą, suteikiame jam daugiau erdvės ir pageriname bendrą vaiko savijautą. Stuburą ištiesinti galima tik chirurginiu būdu, sutvirtinant jį įvairiomis metalinėmis konstrukcijomis, bet tai tik pagerins estetinį paciento kūno vaizdą, o natūralią kūno biomechaninę fiziologiją iškreips. Todėl prieš apsispręsdami – operacija ar raumenų korekcija ir ilgalaikė priežiūra – tėveliai turėtų prisiminti savo aritmetines žinias ir tiksliai susumuoti „už“ ir „prieš“. Atliekant tikslingus pratimus (kineziterapija), balansuojama raumenų-kaulų sistema ir koreguojamos sutrikusios biomechaninės grandys. Tai leidžia stuburui pasirinkti tinkamesnę erdvę, o ne prievarta būti stumiamam ten, kur jam nepriklauso būti. Tik „derėdamasis“ su raumenimis iškrypęs stuburas gali gauti teisę į jam patogesnę erdvę – ne tik į tą, kurią jis gavo genetiškai.

Labai svarbu su gydytoju aptarti ir skolioze sergančio jaunuolio (-ės) profesijos pasirinkimo klausimą, išsiaiškinti nerekomenduotinas sporto šakas.



Rekomenduoja: www.emotionrooms.lt