„Kūno judesiai keičia ne tik kūną, bet taip pat protą ir dvasią. Gražiame kūne mėgsta apsigyventi ir graži siela“, – teigia fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, manualinės terapijos specialistas, neurologas Jonas Girskis.

Dar prieš penkiasdešimt metų nugaros skausmai kamuodavo tik vyresnio amžiaus ar fiziškai aktyviai dirbančius žmones. Pastaruoju metu stebima tendencija – nugaros skausmai vis dažniau kamuoja šiek tiek vyresnius nei dvidešimties, o dažnas trisdešimtmetis jau turi kokią nors pakankamai grėsmingai skambančią diagnozę. Mūsų gydymo centro gydytojas Jonas Girskis per daugybę darbo metų įsitikino – skausmas yra apgaulingas. Ten, kur skauda, dažniausiai nėra tikroji skausmo priežastis. Ieškoti reikia kitur.

“Ši knyga mena Avicenos (tiksliau, Ibn Sinos, dar žinomo kaip Abu Ali Sina Balkhi; apie 980–1037; tai graikai jį pavadino Abitzianos) laikus, kai genialusis persas rašė medicininius traktatus, kurie skaitėsi lengvai kaip romanai ir tuo pačiu buvo gilūs filosofiniai veikalai. Jonas Girskis –­­ taip pat ne tik gydytojas (beje, trijų specialybių – neurologijos, fizinės medicinos ir reabilitacijos bei manualinės terapijos), 1995 m. įkūręs stuburo gydymo centrą (www.stuburas.lt), bet ir puikus rašytojas, psichologas ir filosofas, mokantis žmones judėjimo filosofijos”.

Genami šių dienų rykštės – nugaros skausmo – žmonės blaškosi nuo chirurgo iki masažuotojo, mankštinasi, plaukioja, lanko jogos užsiėmimus, keičia lovas ir čiužinius, bet vis tiek neįveikia šios bėdos. Žmonės mano, kad nugaros skausmų priežastis – stuburas. Mat kažkas pasakė, jog ten susikaupė druskų. Esą atstačius pažeistą diską viskas bus gerai. Tačiau nereikia problemos paprastinti. Stuburas yra sudėtingos kaulų ir raumenų sistemos dalis. Jei pažeidžiama stuburo sritis, vadinasi, netvarka ir raumenyse.

New scientific technologies of our times have influence on medical science with modern methods of treatment. Therefore this has changed the patient’s and doctor’s relationship. Doctor often associate with patient only through laboratory findings and MRI. Information gained from computers often pushes out living language. In medicine as in life, all values are concentrated in the classic. Accordingly during treatment of the musculoskeletal system we should remember classic medicine. There is not always a correlation between pain and findings of MRI.

Mano supratimu, civilizacijos rūpesčiai prasidėjo jau tada, kai žmogus sumeistravo kėdę ir ratą. Tai iš esmės pakeitė mūsų gyvenimą: be akivaizddžios naudos padarė ir negrįžtamą žalą – ėmėme mažiau judėti, atsirado kūno judesių badas. Civilizacijos progresas – kėdė pakylėjo žmogų nuo žemės, tuo įnešdama painiavos į mūsų kūno biomechaniką. O ratas (tiksliau – „keturi ratai“) prirakino jį prie tos kėdės. Taigi civilizavija atsisuko prieš mus pačius – tapo žmogaus judesio priešu…

„Apie žmogaus ir visuomenės stuburą“ – plačiajam skaitytojų sluoksniui skirta knyga apie žmogaus raumenų ir kaulų sistemą ir neatsiejamą jos ryšį su centrine nervų sistema, kuri neretai yra žmogaus santykių su visuomene veidrodis. Rašydamas apie visuomenę, autorius bando atsakyti į labai svarbų klausimą – ar ligų užuomazgos slepiasi tik mūsų kūne ir dvasioje, o gal jos kartais ir aplinkoje, kurioje vyrauja iškreipti žmonių tarpusavio santykiai ir savanaudiški žmonių santykiai su gamta. Jo manymu, tokie pakrikę santykiai skatina ligų ir slopina organizmo savigydos pradus.

Gydytojas Jonas Girskis kasdien bendrauja su nugaros skausmais besiskundžiančiais pacientais. Šių skausmų priežasties ilgai ieškoti netenka. Paprastai – tai nuolatinė, priverstinė kūno padėtis, monotoniški, vienodi judesiai darbo metu, ilgalaikė nervinė įtampa.

Gydydami sergančiuosius raumenų-skeleto sistemos ligomis gydytojai sutaria, jog pirmiausia reikia atkurti svertinę pusiausvyrą – atstatyti normalaus judesio stereotipą siejant proto, kūno ir aplinkos sąveiką. Medikai visada į pagalbą pasitelkia medicinos filosofiją. Ji pateikia ne tik mokslinės metodologijos kritinę analizę, bet ir padeda nubrėžti pačios medicinos ribas. Tuo tarpu jų nesuvokdamas medikas profesionalas ima žiūrėti į pacientą ne kaip į mąstančią būtybę, o tik kaip į sugedusią „biologinę mašiną“, nesiedamas proto, kūno ir aplinkos sąveikos.