kineziterapija, pratimai, laikysena, isvarza, radikulitas, skoliozė, osteoporozė

Medicinos paslaugos

Registracija į gyd. konsultaciją tel. +370 5 272 24 43

Aktyvi ir pasyvi kineziterapija

Kineziterapija (graik. "Kinesis" -  judesys + "therapia" - gydymas) – tai gydymas judesiu. Judesys yra fizinių veiksnių visumos dalis (natūrali biologinė organizmo funkcija), svarbus kompleksinės fizinės medicinos ir reabilitacijos elementas. Judesio energija mechanoreceptoriuose yra akumuliuojama ir transformuojama į aferentinius nervinius impulsus, kurie sužadina organizmo atsakomąją reakciją.

Fiziniai pratimai – organizuota ir specialiai taikoma natūralaus judesio išraiška, kompleksiškai veikianti biologinius, biocheminius, energetinius organizmo procesus, kurie sukuria teigiamus funkcinius – struktūrinius organizmo pokyčius: aktyvėja, normalizuojasi energetiniai medžiagų apykaitos procesai, didėja organizmo sistemų funkcinės galimybės, tobulėja adaptacijos mechanizmai, gerėja imunobiologiniai ypatumai.

Judėjimo funkcija yra fiziologinis organizmo augimo, vystymosi ir formavimosi stimuliatorius. Sistemingai mankštinantis galima paveikti ir atstatyti organizmo reaktyvumą, tam tikras funkcines sistemas ir organus, pažeistus patologinio proceso, kartu ir ligos eigą. Reguliari dozuota fizinė veikla gerina visų organų ir sistemų funkciją, padeda organizmui adaptuotis prie didesnių fizinių krūvių.
       
Fiziniai pratimai tiesiogiai veikia raumenyną, raiščius, sąnarius (judamąjį aparatą), organus ir jų sistemas, tarp jų ir centrinę, vegetacinę ir neurohumoralinę sistemas.

Prieš pradedant kineziterapiją yra atliekami tam tikri testai (atsižvelgiant į ligos pobūdį), kurie padeda įvertinti:
  • Laikyseną;
  • Eiseną;
  • Raumenų jėgą, tonusą;
  • Judesių amplitudę, sąnarių paslankumą;
  • Koordinaciją, pusiausvyrą;
  • Širdies ir kraujagyslių sistemos funkciją;
  • Kvėpavimo sistemos funkciją.

 

Siūlome paskaityti ištrauką iš Jono Girskio knygos "Apie žmogaus ir visuomenės stuburą":

Tikslingų fizinių pratimų programa 

Visų pirma reikia suprasti, kad fiziniais pratimais ligos negydome. Jais tik atstatome natūralius fiziologinius kūno judesius, t. y. koreguojame sutrikusias raumenų-kaulų sistemos biomechanines grandis. Taip pat atkuriame ir vegetacinės nervų sistemos resursus, kurie  paprastai išsenka, atsiradus raumenų judesių trūkumui. Vegetacinė nervų sistema užtikrina įvairias žmogaus psichinės bei fizinės veiklos funkcijas, organizmo gebėjimą išlaikyti pastovią savo vidinę terpę (homeostazę), koordinuoti ir reguliuoti gyvybinius procesus. Vegetacinės nervų sistemos sužadinimas ligoniui tai tarytum gelbėjimo ratas, su kuriuo jis gali pasiekti sveikatos krantą.  

Prieš sudarant pratimų programą, būtina ištirti raumenų-kaulų sistemą ir išsiaiškinti, kurie raumenys neigiamai veikia taisyklingo judesio biomechaniką – ar sutrumpėję, ar suglebę, kuriuos raumenis reikia stiprinti, o kuriuos – atpalaiduoti. Nebūna taip, kad vienodi pratimai tiktų visiems žmonėms! Tais pačiais pratimais negalima išgydyti visų pacientų, kurių biomechanika sutrikusi nevienodai. Juk ir ant vieno slieko nepagausime visų žuvų!  Dažniausiai vyrauja skirtingų sričių ir raumenų grupių pažeidimų kombinacijos. Be to, skirdami pratimus, turime neretai paklausti paciento, ar apskritai gyvenime jis yra „draugavęs su sportu?“. Jei jis atsakys, kad ne, reikia būti ypač budriems. Mat atlikdamas skirtus pratimus, jis gali „apsinuodyti judesiais,“ o pernelyg sudirginęs vestibuliarinį aparatą, pajusti pykinimą ar net apsivemti. Tai galima paaiškinti per dideliu neįprastų impulsų srautu iš proprioreceptorių, t. y. tų sausgyslėse ir sąnariuose esančių receptorių, kurie „užbomborduoja“ vestibuliarinį aparatą. „Ir vis dėlto kalbėdami apie sportavimo naudą ir galimą riziką, turėtume neužmiršti vieno dalyko: visai nesportuojantys savo sveikatai kenkia gerokai daugiau, nei tie, kurie sportuoja kad ir ne visai taisyklingai.“[3: 14 p.]

Kartais pacientai, kuriuos aš vadinu maksimalistais, po apsilankymo pradėję daryti pratimus, skambina ir informuoja, kad labai sustiprėjo skausmas. Dar priduria, kad ankščiau taip blogai niekada nebuvo. Neduok dieve, jei šį skundą nugirs nekvalifikuotas gydytojas! Jis treptelės koja į grindis ir riktels: „Ką jūs darot? Jūs negalite daryti pratimų! Jei jie sustiprina skausmą, Jums būtina visiška ramybė!“. Taip jis išgąsdina pacientą ir atima iš jo pagrindinį vaistą –  judesį. Aš tokius pacientus paprašau kuo greičiau atvykti ir parodyti, kaip jie atlieka pratimus. Paaiškėja, kad pratimai buvo daromi su labai didele jėga, o kartais dar ir neteisingai: susidaro įspūdis, kad šie pacientai ruošiasi vykti į karinę misiją su specialiu būriu, kur jų laukia nelengvi išbandymai. Tikslingi gydomieji pratimai turi savo dozes, o jei atliekami su per didele jėga ir netaisyklingai, –  ir pašalinį poveikį,! Pratimų atlikimas – kūrybinis darbas. Pavyzdžiui, tempdami raumenį, turite jausti ne skausmą, bet malonų ir švelnų tempimą. Jei norite išgauti dar geresnį tempimo efektą, tuo pat metu pabandykite atkurti malonius praeities prisiminimus. Tai tarytum sušildys tempiamą raumenį ir tempimo veiksmas taps švelnesnis. Jokiu būdu nenuplaukite mintimis į neigiamų emocijų sūkūrį! Atlikdami raumenų stiprinimo pratimus, vaizduotėje susikurkite malonų varžybų reginį ir mintyse kartokite: „Aš gi dar galiu.“  Studijų metais vienas dėstytojas mėgdavo pabrėžti, kad švelnumą mėgsta moterys, katės ir gipsas. Išdirbęs beveik tris dešimtmečius gydytoju, galiu pridurti, kad švelnumą ypač mėgsta raumenų-kaulų sistema. Jei su ja elgiamasi švelniai, ji visuomet atsidėkoja.

Prieš pradedant mokyti pacientus, kaip taisyklingai atlikti pratimus, būtina išaiškinti, kurioje kūno vietoje, darydamas pratimą, jis turi jausti tempimą, o kurioje stiprindamas raumenį, – nuovargį. Kartais parinkęs ir parodęs pratimus, paciento paklausiu, ar ankščiau jis darė juos. Dažniausiai sulaukiu tokio atsakymo: „Dariau, tik truputį kitaip“. Pasiaiškinam, ką reiškia pasakymas truputį kitaip. Pateikiu pavyzdį ir užduodu klausimą: „Koks laiko skirtumas olimpinėse žaidynėse po finalinio 100 metrų bėgimo skiria pirmąjį ir aštuntąjį bėgikus?“ Jei jis atsako, kad skirtumas labai mažas – tik 0,01sek., priduriu, kad apie pirmąjį bėgiką žino visas pasaulis, o apie aštuntąjį – beveik niekas. Pasiūlau įsivaizduoti, kiek buvo išlieta sūraus prakaito, kokios mokslinės tecnologijos ir trenerių kolektyvai buvo pasitelkti, kad būtų išgautas judesys, greitesnis už kitų tik 0,01 sek. Lygiai tas pats yra medicinoje. Jei gydytojas teisingai biomechaniškai diagnozuoja ir parenka pratimą, o pacientas jį techniškai atlieka, gydymo sėkmė garantuota. Bet už termino taisyklinga biomechanika slepiasi daug gydytojo praleistų valandų keliant savo kvalifikaciją, skaitant ir studijuojant specialią literatūrą. Dar daugiau praleidžiama laiko analizuojant ir vertinant pacientų gydymo rezultatus.

Neretai pacientai mano, kad nugaros skausmų priežastis – silpni nugaros raumenys, todėl stengiasi juos stiprinti. Tačiau turiu juos nuvilti: nugaros raumenys retai kada būna silpni, dažniau dėl ilgalaikės įtampos jie esti sutrumpėję. Tai vadinamieji toniniai raumenys, raumenys tyleniai, nes dirba tyliai, visą laiką įsitempę. Tuo jie skiriasi nuo fazinių raumenų rėksnių,kurių darbas matomas bet kokio judesio metu. Toniniai raumenys užtikrina mūsų vertikalią padėtį erdvėje. Šie raumenys kimba į darbą tik atsikėlus iš lovos ir baigia darbuotis vakare mums atsigulus. Jie linkę trumpėti, o sutrumpėję yra ne tokie elastingi. Dažniausiai trumpėja šlaunų užpakaliniai raumenys (pakinkliai), kirkšnys, blauzdų raumenys, klubinis juosmens, didysis krūtinės raumuo, kaklą ir nugarą tiesiantys raumenys. Sutrumpėję jie fiksuoja sąnarines stuburo jungtis ir mažina stuburo judesių amplitudę. Dėl tos priežasties greičiau pavargsta nugara, atsiranda skausmas. Todėl reikia ne stiprinti ir taip sutrumpėjusius nugaros raumenis, o juos tempti ir tuo pačiu metu didinti stuburo sąnarinių jungčių amplitudę. Tempimo pratimai gerina elastines sutrumpėjusių raumenų savybes. Kaip jau minėta, jei žmogų kamuoja nugaros skausmai, pirmiausia jis turi daryti tikslingus gydomuosius pratimus, o vėliau tik bendro pobūdžio pratimus. Prieš sudarant pratimų programą, būtina atliekti ortopedinius-manualinius testus ir nustatyti raumenis, kurie trikdo fiziologinę raumenų-kaulų sistemos biomechaniką. Deja, kartais pratimai skiriami ir neištyrus judesių biomechanikos. Ne vienas pacientas yra pasakojęs, kad gydytojai, paprašyti   parodyti gydomuosius pratimus, atsako: „Nebeturiu aš jų, šiandien jau visus lapelius su pratimais išdalinau pacientams.“

Silpnas raumuo, kaip ir nepareigingas, paliegęs ar be savo nuomonės žmogus, nesugeba atlikti jam pavestos užduoties. Visą laiką už jį kažkas turi dirbti. Kolektyve, kur vienas darbuotojas labai dažnai dėl ligos neateina į darbą, jo darbą privalo atlikti kažkas kitas. Bet juk tas kažkas turi savo tiesioginį darbą, o jam užkraunamos dar papildomos užduotys. Ir vieną dieną tas kažkas kitas pervargsta ir ryžtingai pasako: „Daugiau taip dirbti negaliu. Išeinu! Viso gero!“ Panašiai protestuoja ir raumenys: pervargę ir todėl sutrumpėję (įgiję aukštą tonusą) savo nepasitenkinimą išreiškia sukeldami skausmą.

Prieš pradėdamas sportuoti ar mankštintis, kiekvienas turėtų prisiminti, kokių raumens fizinių savybių jam trūko vaikystėje: jėgos, ištvermės ar lankstumo. Jei trūko lankstumo, tai į treniruočių programą būtina įtraukti tempimo pratimus, jei – jėgos, nepamiršti raumenų stiprinimo pratimų ir t. t. Einant į sporto klubą, reikia ne tik norėti kažką daryti, bet ir žinoti, ką ir kaip reikia daryti! Todėl net ir sveiki žmonės, sumanę pradėti mankštintis, turėtų pasikonsultuoti su gydytoju. Kuo jaunesnį žmogų išmokysime teisingai suvokti fizinių pratimų svarbą, tuo jis turės geresnį supratimą apie „pirmosios pagalbos doktriną“, jei ateityje atsirastų raumenų-kaulų sistemos sutrikimų.

Kai tam tikru biomechaniškai taisyklingu pratimu atstatome natūralų fiziologinį judesį, laikinai jį galime padėti į savo atmintį (pavadinkime tai biomechaniniu archyvu). Po kiek laiko pasitikriname, gal raumeniui ar jų grupei vėl reikia pagalbos. Jei reikia, ištraukiame tinkamą pratimą iš biomechaninio archyvo ir vėl atkuriame tas prarastas raumens savybes, kurių jam tuo momentu pradeda trūkti. Kartais prireikus net ir buitinį judesį galime paversti pratimu, pvz., atsistoti – atsisėsti, atsigulti – atsikelti.

Apie tikslingus fizinius pratimus kalbant su humoru, kartais neprošal būtų atlikti ir nuoširdžią liežuvio mankštą (pabrėžiu, tik nuoširdžią!), ji tikrai padeda apsivalyti dvasiai. Ilgą laiką tik  klausantis, bet nekalbant – perkraunamas klausos analizatorius, o liežuviui pritrūksta natūralių judesių. Todėl smegenyse susikaupia per didelis išgirstos informacijos kiekis, o jei šia informacija nepasidalinama su kitais, ji pradeda didinti psichoemocinę  įtampą, skatina nepasitikėjimą pačiu savimi ir aplinkiniais žmonėmis. Tai neigiamai paveikia ir visuomenės psichinę sveikatą.  

O dabar padarykime pertraukėlę ir atlikime vieną labai naudingą rankų pirštų pratimą. Pratimas skirtas gobšumo profilaktikai. Konkurencinėje kovoje, kai norima visko turėti ir pagriebti vis daugiau ir daugiau, labai įsitempia lenkiamieji pirštų raumenys. Todėl tiems, kurie nori būti sąžingesni, siūlau atlikti tris kartus per dieną pirštų tempimo priešinga kryptimi pratimus. Pratimo atlikimo vieta ne tiek svarbi (tai gali būti posėdžių salė ar darbo kabinetas, paplūdimys ir pan.), svarbus  įsisąmonintas noras netapti gobšuoliu.  Kai kam labai tiktų užsimerkti ir mintyse daug daug kartų kartoti: „Aš esu nesąžiningas valdininkas ir iš valstybės biudžeto paėmiau ne vieną premiją, kuri man nepriklausė. Ateityje tikrai pasistengsiu taip nebedaryti.“

Pratimo darymo technika

« grįžti atgal