Registracija į gydytojo konsultaciją: T | +370 5 272 2443
Manodaktaras.lt registracija internetu

Interviu su gyd. J. Girskiu IQ.lt portale : “Dalis visuomenės šiandien ypač serga praeitimi”

Interviu su gyd. J. Girskiu IQ.lt portale : “Dalis visuomenės šiandien ypač serga praeitimi”

http://iq.lt/iq-zmogus/j-girskis-sergantis-zmogus-visuomenes-santykiu-pasekme/

Gydytojas Jonas Girskis žmogų mato per holistinės medicinos filosofiją, kūną traktuojančią kaip nedalomą fizinės ir psichinės sveikatos visumą. Taip pat – neatsiejamą nuo visuomenės. Todėl kalbėdamas apie asmens sveikatą, jis tuoj pat iškelia socialinės būklės klausimą: „Ar tikrai visos ligos gimsta mūsų kūne, o gal jos kyla iš
visuomenės?“ Tai ne retorika – J. Girskis turi paaiškinimą. Tačiau IQ su mediku  kalbėjosi toli gražu ne vien apie ligas.
- Savo knygą esate pavadinęs „Apie žmogaus ir visuomenės stuburą“. Žmones gydote daugelį metų, o kodėl štai prakalbote apie visuomenės sveikatą?
- Vos tik žmogui užėjus į mano kabinetą matau jo problemas – ne tik fizinės sveikatos, bet ir dvasinės būsenos. Knygoje esu iškėlęs klausimą – ar tikrai visų ligų užuomazgos priklauso nuo mūsų kūno, o gal jos kyla iš visuomenės santykių? Neigiamos emocijos veikia mūsų sąmonę, o ši duoda impulsus nervų sistemai, sutrinka vidaus organų veikla, atsiranda raumeninė įtampa, vėliau žmogus suserga.
Pažiūrėkime į praeivius gatvėje: vienas eina laisvas, žvalgosi iš aukšto į šalis, o kitas tipena susigūžęs, jo žvilgsnis šokinėja, klaidžioja… Akys, laikysena, eisena – kūnas išduoda asmens vidinę būklę, psichinę ir fizinę sveikatą. Įtampa visuomenėje į paviršių iškelia genetiškai paveldėtas problemas. Visi tik kalba apie holistinę, visuminę mediciną, bet mato tik stuburą, kuris iš esmės tėra tik mažų slankstelyčių krūva. Svarbiausia – suvokti jį žmogaus kūno ir smegenų visumoje, tada galime kalbėti apie holistinę mediciną. Taigi kalbėdamas apie visuomenės stuburą turiu omenyje dvasinę žmonių būklę.
- Kaip suprantu, šiuolaikinės visuomenės sveikatą matote kiek sušlubavusią…

– Kai kurie visuomenės segmentai, nemaža dalis mano kartos atstovų, šiandien ypač serga praeitimi. Dabartinės dvasinės ir moralinės problemos teisinamos sovietinio palikimo žyme, kuri traktuojama kaip genetinė negalia. Tačiau šis negalavimas užsifiksavęs tik žmonių galvose – nesirk praeitimi ir būsi sveikas. Daugiausia – tai kai kurių politikų patologija. Tačiau tiesa ta, kad praeitį visada prisimename tada, kai nieko negalime ar nenorime nuveikti ateityje.
Ne taip aš suvokiu laisvą pasisakymą, kurio siekėme eidami į Nepriklausomybę: tai laisvė rodyti iniciatyvą, realizuoti savo idėjas, o ne galimybė pulti kitus.
Nors aš pats gyvenau tokioje pačioje praeityje kaip ir kiti mano kartos atstovai, kažkodėl ja nesergu. Nejaučiu, kad kada nors mane kas būtų mokęs vogti, žudyti, apgaudinėti. Mokykloje skaitėme geriausią literatūros klasiką, baigėme universitetus ir nesame prastesni gydytojai už tuos, kurie mokslus baigė Nepriklausomybės laikais. Daug mano kolegų sėkmingai dirba Jungtinėse Amerikos Valstijoje, Izraelyje ir laikomi puikiais savo srities ekspertais. Svarbiausia – ne teisintis praeitimi, o gyventi dabartyje, adaptuotis prie dabartinės visuomenės. Apsidairykime, kad visos mokyklos, darželiai pastatyti gerokai prieš 20 metų, o šiandien ne tik nekuriama naujų, bet ir senų renovuoti nesugebama.
- Garsėjate savo griežtais pasisakymais, valdžios kritika. Ar nebūtų paprasčiau tiesiog gydyti pavienių pacientų stuburus?
- Aš nesugebu nematyti, kas vyksta aplinkui. Ir negaliu tylėti arba kaip tie naktiniai sliekai – taip vadinu interneto komentatorius (pastebėkite, kokiu metu jie imasi saviraiškos – pirmą, antrą, trečią nakties) baksnoti savo nuomonę iš pasalų. Ne taip aš suvokiu laisvą pasisakymą, kurio siekėme eidami į Nepriklausomybę: tai laisvė rodyti iniciatyvą, realizuoti savo idėjas, o ne galimybė pulti kitus. Laisvę visada reikia suvokti per humaniškumą. Juk dar visai neseniai, praėjusio amžiaus viduryje, Amerikoje linčiavo juodaodžius. Įsivaizduokime, kas būtų, jei valdžią gavęs B. Obama mąstytų – o dabar jie atsigriebs. Reikia ne žvalgytis į praeitį ir suvedinėti sąskaitas, o gerinti visuomenės sveikatą galvojant apie ateitį. Lietuvoje vis dar krapštome praeities šašus ir skundžiamės, kam labiau skauda. Gerbiu JAV prezidentą už jo pastangas visuomenę nuteikti pozityviai, optimistiškai, o ne virksnoti gręžiojantis atgal. Mano tėvas žuvo kovodamas už laisvę, negi turiu virkauti ir ieškoti kaltų iki šiol? Kol dairysimės į praeitį ir verkšlensime, tol negalėsime kurti geresnės ateities mūsų jaunimui. Šis, beje, ir taip jau baigia išsibarstyti pasaulyje, kol mes čia riejamės ir kaltiname vienas kitą. Raudenimai – štai kas, be viso kito, neleidžia pasveikti visuomenei. Kiek galima gyventi kankinio būsenoje?..
- Ar turite receptą gydyti visuomenės moralės stuburui?
- Pirmiausia kažkokiais neįmanomais būdais reikia atkurti vertybių skalę. Sakau neįmanomais, nes tai jau nebėra tautos rankose: juk masė net neina balsuoti. Taigi visuomenės sveikata šiandien – ne eilinių piliečių rankose. Vėlgi, būtina santarvė ir vienybė, nes šiandien esame labai susiskaldę. Tautą priešina kažkieno asmeninius interesus atstovaujantys įstatymai: draugą su draugu, darbdavį su darbuotoju, valstybės tarnautoją su verslininku. Jaunimas veržiasi į valstybės tarnybą, nes baidosi asmeninės atsakomybės, kuri neišvengiama privačiame versle. Visi nori gyventi ramiai, stabiliai, tuo tarpu savame versle – jokio stabilumo.
Televizija eskaluoja gydytojų klaidas – visi sutinkame, kad jos pridaro didelės žalos ir sukelia daug skausmo. Tačiau kodėl nekalbama, ką tautai reiškia nesąžiningas įstatymas, atimantis iš daugybės žmonių duoną, sveikatą, sukiršinantis visuomenę ir priverčiantis emigruoti?
Pagrindiniai visuomenės sveikatos puoselėtojai turėtų būti politikai – jie svarbiausi žmonių gydytojai. Pirmasis žingsnis pasveikimo link – moraliniai autoritetai: ir ne vienas, o visas sietynas, formuojantis doros vertybių skalę. Taip galbūt pamažu būtų pašalinta įtampa iš mūsų smegenų, tada – ir iš stuburo.
- Galbūt teko susidurti su visiškai sveika visuomene? Kaip manote, ar yra pasaulyje tokių?
- Su Lietuvos gydytojų teniso sąjunga keliaudamas po pasaulį pamatau ir kitaip bendraujančių žmonių, galima justi, kad juose mažiau priešiškumo, įtampos. Tačiau tobulos visuomenės nėra. Nė viena tauta nėra absoliučiai sveika, žmonėms visada kažko trūksta ir trūks, bet kiekvienos siekiamybė turėtų būti sąžiningi žmonės valdžioje, kurie užkrėstų dorove kitus.
Jaunimas viską mato per tobulumo prizmę, tiki sukurti utopinę visuomenę. Kai žmogus peržengia saulėlydžio ribą, suvokia, kad pamažu nieko nepakeisi, o jei spausi per stipriai – tai jau diktatūra… Kiekvienas žmogus gimsta geras ir tyras, tačiau tampa tokiu, kokioje aplinkoje auga ir formuojasi. Net ir materialinis nepriteklius gali sukurti labai negatyvią pasaulėžiūrą, užsukti nepataisomų blogybių ratą. Šiuolaikinis jaunimas, ieškantis gerovės, stato savo mažytes jaukias moralines trobeles užsienyje. Neilgai trukus juos praris globalizacija ir iš jų sąmonės ištrins net žodį „Lietuva“. Ir jei bus galima kalbėti apie laimingą visuomenę, tai ne kaip apie tautą.
- Ar visą laiką save įsivaizdavote kaip gydytoją?
- Gydytoju būti nutariau jau penktoje klasėje. Kalbėjau, kalbėjau ir užkrėčiau beveik pusę klasės. Iš mūsų dvidešimt dviejų septyni tapo medikais. Anuomet vis sukdavau galvą, kaip padaryti, kad nekrešėtų kraujas, kokį vaistą sukurti…Vėliau tapau neurologu. Neurologija man asocijuojasi su šachmatais: sprendi dilemą, kokia smegenų dalis už ką atsakinga, ką padaryti, kad atsistatytų pažeistas organas. Galiausiai ėmiau gilintis į reabilitaciją, manualinę terapiją, kineziterapiją. Anksčiau gydęs tik vaistais, per praktiką supratau, kad jais išspręsi ne visas organizmo problemas.
„Dabar tarp gydytojų tvyro didžiulė konkurencija. Jeigu kada išgirstu, kad kolega apie mane atsiliepė gerai, atrodo – kažkas čia ne taip.“
- Kokie sudėtingiausi gydytojo darbo ypatumai šiandien?
- Kadangi privačioje medicinoje dirbu jau 20 metų, pastebiu, kad šiandien tarp individualia veikla užsiimančių gydytojų tvyro didžiulė konkurencija. Jeigu kada išgirstu, kad kolega apie mane atsiliepė gerai, atrodo – kažkas čia ne taip.  Nors šiandien esu įpratęs girdėti neigiamas apkalbas, taip neturėtų būti. Mano praktika rodo, kad dažniausiai klaidingai supratę ar klaidingai perfrazavę gydytojo žodžius, pacientai tarsi maliariniai uodai tarp medikų įvelia sąmyšį, klaidina ir neteisėtai šmeižia. O juk tai nėra paciento kompetencija – už medikų darbo vertinimą šiandien yra atsakingos atitinkamos valstybės institucijos.
- Ar tam įkūrėte Lietuvos gydytojų teniso sąjungą, kad palaikytumėte draugiškus santykius su kolegomis?
- Prieš penketą metų nuvykau į Pasaulio gydytojų teniso sąjungos organizuojamą čempionatą Kalifornijoje, San Diege. Man atvykus vienam, pasaulinės sąjungos prezidentas Lonas Olsenas tąkart paklausė: ar Lietuvoje nesą teniso kortų, ar aš tesąs vienintelis gydytojas, žaidžiantis tenisą? Kitąmet jau dalyvavome penki lietuviai ir gydytojas Tadas Tarasevičius tapo pasaulio čempionu. Tačiau čia ne tik tenisas – tai ir kolegiškas bendravimas, ir tam tikra diplomatinė misija: dalyvaudami tarptautiniuose čempionatuose iškeliame greta kitų savo vėliavą, pasakojame apie savo šalį.